Paprasčiausias statinių vėdinimo būdas – natūralus, kai oras į patalpas patenka pro pastate esančius plyšius, langus, orlaides, ventiliacijos ertmes naujo tipo languose, duris ar specialiai tam įrengtas angas. Oras šalinamas vertikaliais traukos kanalais natūralios traukos principu (laisvoji konvekcija), kai patalpose sušilęs oras kyla į viršų. Tokie kanalai paprastai įrengiami tualete, vonios kambaryje ir virtuvėje.

Natūralus vėdinimas skirstomas į:

organizuotą, kai orui įeiti ir išeiti numatomos specialios angos, žinomi tų angų matmenys ir išdėstymas, bei neorganizuotą, kai oras skverbiasi per tiksliai nežinomo ploto ir vietos nesandarumus ir plyšius.

Natūralaus vėdinimo trūkumai:

• patenkantis į patalpas oras nesušildomas, todėl kai už lango šalta, pavyzdžiui, žiemą, vėdinant patalpas gali susidaryti šaltas skersvėjis, skatinantis peršalimus;
• patenkantis į patalpas oras nevalomas ir nefiltruojamas, su oru į patalpas patenka vabzdžiai, dulkės ir kiti nešvarumai. Dulkių patekimas ypač būdingas pastatams, esantiems arti judrių gatvių. Taip pat vėdinant tokius pastatus natūraliu būdu į patalpas patenka gatvės triukšmas;
• sunku reguliuoti patenkančio oro kiekį, dėl to patalpos gali būt vėdinamos per daug arba per mažai. Vasarą, kai patalpos ir lauko temperatūrų skirtumas artėja prie nulio ir oras praktiškai nustoja judėti;
• dideli energijos nuostoliai ir dėl to didėja šildymo kaštai.